Kiekvienais metais vasario mėnesį visa Lietuva, kaip ir dauguma kitų tautų, švenčia Užgavėnes. Nors šio šventinio karnavalo pavadinimai kiekvienoje tautoje skiriasi, bet esmė yra bendra – atsisveikinti su žiemos tamsa ir atverti kelią pavasario sugrįžimui. Tai itin sena tautų tradicija taip paminėti dar vieną gamtos virsmą.
Vienas iš pagrindinių šventės simbolių – žiemos personifikacija Morė arba Māra. Ji – rimties ir mirties deivė, simbolizuojanti žiemos tamsos etapą. Tai pat, ji yra kaip bendra suma mūsų ir visos žmonijos gelminių – šešėlinių būsenų, kurios karts nuo karto išnyra iš pasąmonės gelmių ir atsiskleidžia netikėtuose, kartais net žvėriškuose pavidaluose, apraiškos.
Todėl Užgavėms mes kuriame kaukes arba kostiumus, kurie identifikuoja tam tikrą mūsų būseną, savybę, kuri jau pakankamai “užbujojusi” gyvenime ima trukdyti skleistis vidiniam gėriui. O pati Užgavėnių šventė skirta kovai ir pergalei prieš tamsos galias. Visi dūkstame, šūkaujame, paleidžiame tuos “vidinius velniukus”, šokame ir trypiame, dainuojame ir linksminamės.
Sakoma, kad tradicija yra gyva tol, kol ji kinta. Kiekviena karta, kaip šviežio oro gūsis, įneša kažką naujo. Galbūt dėl tradicijų kintamumo galimybės šiuolaikiniam žmogui dar vis priimtina tai, kas buvo brangu mūsų protėviams. Tačiau kiekviena karta savas tiesas atranda naujai. Kiekvieno laikmečio žmogus išgyvena savus džiaugsmus ir savas tragedijas.
Tad ir mums šiemet Užgavėnės buvo apie tai, kas šiame pasaulyje mus jaudina, kokios tamsos persekioja ir ko norėtumėm kad nebūtų.
2024 metų vasario 13 d. Kretingos Daukanto progimnazijos štabas gavo žinią, jog Čiūčela Morė, kuri buvo pagrobta iš Kretingos požemių, galimai yra paslėpta būtent šios Progimnazijos erdvėse. Taip pat, visiems buvo aišku, jog dangaus portalas šviesos sugrįžimo prašymams atsiveria tik šią dieną. Tad, jeigu norim išvyti žiemą, mums yra svarbu atrasti Morę ir ją sudeginti. Moksleiviams teko iškoduoti užuominas ir atrasti išslapstytas po visą mokyklą Morės kūno dalis. Įtampa sukilo, sujudimas vyko, vaikai susivienijo bendram tikslui ir galų gale atrado išbarstytas dalis ir sulipdė iš jų Morę, kuri vėliau buvo paaukota ant laužo.
Tiek džiugesio apturėjome visi, kad Morė buvo atrasta. Ir tada iš tos laimės prisišokome, prisitrepsėjome lietui lijant. Ir blynų kelių rūšių prisivalgėme sočiai. Juos taip skaniai prikepė Užgavėnių virtuvėlės raganos ir pinčiukai. Kakavos visiems užteko, nes valgykla visada pasirūpina, kad būtume skaniai pamaitinti. Per barzdą varvėjo, burnoj turėjom. Žiemą, svarbiausia, išvijom!
